經號:   
   優陀那38經 更新
優陀那38經/孫陀利經(4.昧其亞品)(莊春江譯)
  被我這麼聽聞
  有一次世尊住在舍衛城祇樹林給孤獨園。
  當時,世尊被恭敬、被敬重、被尊重、被禮敬、被崇敬,為衣服、施食、住處、病人需要物、醫藥必需品的利得者,比丘僧團也被恭敬、被敬重、被尊重、被禮敬、被崇敬,為衣服、施食、住處、病人需要物、醫藥必需品的利得者。而其他外道遊行者們不被恭敬、不被敬重、不被尊重、不被禮敬、不被崇敬,不為衣服、施食、住處、病人需要物、醫藥必需品的利得者。
  那時,那些對世尊、對比丘僧團恭敬不耐的其他外道遊行者去見孫陀利遊行者。抵達後,對孫陀利遊行者說這個:「姊妹!你敢為親族的利益做嗎?」「諸君!要我做什麼?我是否能做什麼?即使我的命也為了親族的利益已被遍捨。」
  「姊妹!那樣的話,請你經常去祇樹林。」「是的,諸君!」孫陀利遊行者回答那些其他外道遊行者後經常去祇樹林。
  當那些其他外道遊行者知道:「孫陀利遊行者被眾多人常看見經常去祇樹林。」時,那時候奪她的命,然後就在祇樹林的坑溝那裡埋葬,接著去見憍薩羅國波斯匿王。抵達後,對憍薩羅國波斯匿王說這個:「大王!那位孫陀利遊行者,她沒被我們看見。」「你們懷疑[她]在哪裡?」「大王!在祇樹林。」「那樣的話,請你們搜查祇樹林。」
  那時,那些其他外道遊行者搜查祇樹林後,依被埋葬的坑溝挖出,然後登上小床,接著使之進入舍衛城,然後從街道到街道,從十字路口到十字路口,抵達後使人們嫌責:
  「諸君!請你們看,釋迦徒弟沙門的行為!這些釋迦徒弟沙門是不知羞恥者、破戒者、惡法者、妄語者、非梵行者,然而這些會自稱所謂法行者、正行者、梵行者、真實語者、持戒者、善法者,這些人的沙門身分不存在,這些人的婆羅門身分不存在,這些人的沙門身分已消失,這些人的婆羅門身分已消失,從哪裡有這些人的沙門身分?從哪裡有這些人的婆羅門身分?這些人的沙門身分已被捨棄,這些人的婆羅門身分已被捨棄,男人怎麼會做所謂男人所作的後奪取女人的生命!」
  當時,舍衛城的人看見比丘們後以無禮的、粗惡的言語辱罵、誹謗、激怒、使之困擾:
  「這些釋迦徒弟沙門是不知羞恥者、破戒者、惡法者、妄語者、非梵行者,然而這些會自稱所謂法行者、正行者、梵行者、真實語者、持戒者、善法者,這些人的沙門身分不存在,這些人的婆羅門身分不存在,這些人的沙門身分已消失,這些人的婆羅門身分已消失,從哪裡有這些人的沙門身分?從哪裡有這些人的婆羅門身分?這些人的沙門身分已被捨棄,這些人的婆羅門身分已被捨棄,男人怎麼會做所謂男人所作的後奪取女人的生命!」
  那時,眾多比丘午前時穿衣、取衣鉢後,為了托鉢進入舍衛城。在舍衛城為了托鉢行走後,餐後已從施食返回,去見世尊。抵達後,向世尊問訊後,在一旁坐下。在一旁坐下的那些比丘對世尊說這個:
  「大德!現在舍衛城的人看見比丘們後以無禮的、粗惡的言語辱罵、誹謗、激怒、使之困擾:『這些釋迦徒弟沙門是不知羞恥者、破戒者、惡法者、妄語者、非梵行者,然而這些會自稱所謂法行者、正行者、梵行者、真實語者、持戒者、善法者,這些人的沙門身分不存在,這些人的婆羅門身分不存在,這些人的沙門身分已消失,這些人的婆羅門身分已消失,從哪裡有這些人的沙門身分?從哪裡有這些人的婆羅門身分?這些人的沙門身分已被捨棄,這些人的婆羅門身分已被捨棄,男人怎麼會做所謂男人所作的後奪取女人的生命!』」
  「比丘們!這聲音(話語)將不會長久存在,將僅會存在七天,七天後將會消失。比丘們!凡人們看見比丘們後以無禮的、粗惡的言語辱罵、誹謗、激怒、使之困擾者,如果那樣的話,請你們以這個偈頌斥責他們:
  『說謊者到地獄去,凡做了後說我沒做者也是,
   他們兩者死後必將是相同的:卑劣行為的人們在來世。』」
  那時,那些比丘在世尊的面前學得這偈頌後,凡人們看見比丘們後以無禮的、粗惡的言語辱罵、誹謗、激怒、使之困擾者,以這個偈頌斥責他們:
  「說謊者到地獄去,凡做了後說我沒做者也是,
   他們兩者死後必將是相同的:卑劣行為的人們在來世。」
  人們想這個:「這些釋迦徒弟沙門不是做者,非被這些人作的,這些釋迦徒弟沙門發咒誓了。」那個聲音就沒長久存在,僅存在七天,七天消失了。
  那時,眾多比丘去見世尊。抵達後,向世尊問訊後,在一旁坐下。在一旁坐下的那些比丘對世尊說這個:
  「不可思議啊,大德!未曾有啊,大德!大德!這被世尊多麼善說:『比丘們!這聲音將不會長久存在,僅將會存在七天,七天後將會消失。』大德!那個聲音消失了。」
  那時,世尊知道這件事後,在那時候吟出這個優陀那
  「不自制的人們以言語戳刺,如以箭矢對來到戰場的象,
   聽聞粗惡的言說被說出後,比丘應該無惡心地忍耐。」


參考:
 1.波斯匿王的調查(MA.214)。
 2.無惡心地忍耐。
 3/4/2021
Ud.38/8. Sundarīsuttaṃ
  38. Evaṃ me sutaṃ – ekaṃ samayaṃ bhagavā sāvatthiyaṃ viharati jetavane anāthapiṇḍikassa ārāme. Tena kho pana samayena bhagavā sakkato hoti garukato mānito pūjito apacito lābhī cīvarapiṇḍapātasenāsanagilānapaccayabhesajjaparikkhārānaṃ . Bhikkhusaṅghopi sakkato hoti garukato mānito pūjito apacito lābhī cīvarapiṇḍapātasenāsanagilānapaccayabhesajjaparikkhārānaṃ. Aññatitthiyā pana paribbājakā asakkatā honti agarukatā amānitā apūjitā anapacitā na lābhino cīvarapiṇḍapātasenāsanagilānapaccayabhesajjaparikkhārānaṃ.
  Atha kho te aññatitthiyā paribbājakā bhagavato sakkāraṃ asahamānā bhikkhusaṅghassa ca yena sundarī paribbājikā tenupasaṅkamiṃsu; upasaṅkamitvā sundariṃ paribbājikaṃ etadavocuṃ – ‘‘ussahasi tvaṃ, bhagini, ñātīnaṃ atthaṃ kātu’’nti? ‘‘Kyāhaṃ, ayyā, karomi? Kiṃ mayā na sakkā [kiṃ mayā sakkā (syā. pī.)] kātuṃ? Jīvitampi me pariccattaṃ ñātīnaṃ atthāyā’’ti.
  ‘‘Tena hi, bhagini, abhikkhaṇaṃ jetavanaṃ gacchāhī’’ti. ‘‘Evaṃ, ayyā’’ti kho sundarī paribbājikā tesaṃ aññatitthiyānaṃ paribbājakānaṃ paṭissutvā abhikkhaṇaṃ jetavanaṃ agamāsi.
  Yadā te aññiṃsu aññatitthiyā paribbājakā – ‘‘vodiṭṭhā kho sundarī paribbājikā bahujanena abhikkhaṇaṃ jetavanaṃ gacchatī’’ti [gacchatīti (sī. syā. kaṃ. pī.)]. Atha naṃ jīvitā voropetvā tattheva jetavanassa parikhākūpe nikkhipitvā [nikhanitvā (sī. syā. pī.)] yena rājā pasenadi kosalo tenupasaṅkamiṃsu; upasaṅkamitvā rājānaṃ pasenadiṃ kosalaṃ etadavocuṃ – ‘‘yā sā, mahārāja, sundarī paribbājikā; sā no na dissatī’’ti. ‘‘Kattha pana tumhe āsaṅkathā’’ti ? ‘‘Jetavane, mahārājā’’ti. ‘‘Tena hi jetavanaṃ vicinathā’’ti.
  Atha kho te aññatitthiyā paribbājakā jetavanaṃ vicinitvā yathānikkhittaṃ parikhākūpā uddharitvā mañcakaṃ āropetvā sāvatthiṃ pavesetvā rathiyāya rathiyaṃ siṅghāṭakena siṅghāṭakaṃ upasaṅkamitvā manusse ujjhāpesuṃ –
  ‘‘Passathāyyā samaṇānaṃ sakyaputtiyānaṃ kammaṃ! Alajjino ime samaṇā sakyaputtiyā dussīlā pāpadhammā musāvādino abrahmacārino. Ime hi nāma dhammacārino samacārino brahmacārino saccavādino sīlavanto kalyāṇadhammā paṭijānissanti! Natthi imesaṃ sāmaññaṃ, natthi imesaṃ brahmaññaṃ. Naṭṭhaṃ imesaṃ sāmaññaṃ, naṭṭhaṃ imesaṃ brahmaññaṃ. Kuto imesaṃ sāmaññaṃ, kuto imesaṃ brahmaññaṃ? Apagatā ime sāmaññā, apagatā ime brahmaññā. Kathañhi nāma puriso purisakiccaṃ karitvā itthiṃ jīvitā voropessatī’’ti!
  Tena kho pana samayena sāvatthiyaṃ manussā bhikkhū disvā asabbhāhi pharusāhi vācāhi akkosanti paribhāsanti rosanti vihesanti –
  ‘‘Alajjino ime samaṇā sakyaputtiyā dussīlā pāpadhammā musāvādino abrahmacārino . Ime hi nāma dhammacārino samacārino brahmacārino saccavādino sīlavanto kalyāṇadhammā paṭijānissanti! Natthi imesaṃ sāmaññaṃ, natthi imesaṃ brahmaññaṃ. Naṭṭhaṃ imesaṃ sāmaññaṃ, naṭṭhaṃ imesaṃ brahmaññaṃ. Kuto imesaṃ sāmaññaṃ, kuto imesaṃ brahmaññaṃ? Apagatā ime sāmaññā, apagatā ime brahmaññā. Kathañhi nāma puriso purisakiccaṃ karitvā itthiṃ jīvitā voropessatī’’ti!
  Atha kho sambahulā bhikkhū pubbaṇhasamayaṃ nivāsetvā pattacīvaramādāya sāvatthiṃ piṇḍāya pāvisiṃsu. Sāvatthiyaṃ piṇḍāya caritvā pacchābhattaṃ piṇḍapātapaṭikkantā yena bhagavā tenupasaṅkamiṃsu; upasaṅkamitvā bhagavantaṃ abhivādetvā ekamantaṃ nisīdiṃsu. Ekamantaṃ nisinnā kho te bhikkhū bhagavantaṃ etadavocuṃ –
  ‘‘Etarahi, bhante, sāvatthiyaṃ manussā bhikkhū disvā asabbhāhi pharusāhi vācāhi akkosanti paribhāsanti rosanti vihesanti – ‘alajjino ime samaṇā sakyaputtiyā dussīlā pāpadhammā musāvādino abrahmacārino. Ime hi nāma dhammacārino samacārino brahmacārino saccavādino sīlavanto kalyāṇadhammā paṭijānissanti. Natthi imesaṃ sāmaññaṃ, natthi imesaṃ brahmaññaṃ. Naṭṭhaṃ imesaṃ sāmaññaṃ, naṭṭhaṃ imesaṃ brahmaññaṃ. Kuto imesaṃ sāmaññaṃ, kuto imesaṃ brahmaññaṃ? Apagatā ime sāmaññā, apagatā ime brahmaññā. Kathañhi nāma puriso purisakiccaṃ karitvā itthiṃ jīvitā voropessatī’’’ti!
  ‘‘Neso, bhikkhave, saddo ciraṃ bhavissati sattāhameva bhavissati. Sattāhassa accayena antaradhāyissati. Tena hi, bhikkhave, ye manussā bhikkhū disvā asabbhāhi pharusāhi vācāhi akkosanti paribhāsanti rosanti vihesanti, te tumhe imāya gāthāya paṭicodetha –
  ‘‘‘Abhūtavādī nirayaṃ upeti,
  Yo vāpi [yo cāpi (sī. pī. ka.)] katvā na karomi cāha;
  Ubhopi te pecca samā bhavanti,
  Nihīnakammā manujā paratthā’’’ti.
  Atha kho te bhikkhū bhagavato santike imaṃ gāthaṃ pariyāpuṇitvā ye manussā bhikkhū disvā asabbhāhi pharusāhi vācāhi akkosanti paribhāsanti rosanti vihesanti te imāya gāthāya paṭicodenti –
  ‘‘Abhūtavādī nirayaṃ upeti,
  Yo vāpi katvā na karomicāha;
  Ubhopi te pecca samā bhavanti,
  Nihīnakammā manujā paratthā’’ti.
  Manussānaṃ etadahosi – ‘‘akārakā ime samaṇā sakyaputtiyā. Nayimehi kataṃ. Sapantime samaṇā sakyaputtiyā’’ti. Neva so saddo ciraṃ ahosi. Sattāhameva ahosi. Sattāhassa accayena antaradhāyi.
  Atha kho sambahulā bhikkhū yena bhagavā tenupasaṅkamiṃsu; upasaṅkamitvā bhagavantaṃ abhivādetvā ekamantaṃ nisīdiṃsu. Ekamantaṃ nisinnā kho te bhikkhū bhagavato etadavocuṃ –
  ‘‘Acchariyaṃ, bhante, abbhutaṃ, bhante! Yāva subhāsitaṃ cidaṃ bhante bhagavatā – ‘neso, bhikkhave, saddo ciraṃ bhavissati. Sattāhameva bhavissati. Sattāhassa accayena antaradhāyissatī’ti. Antarahito so, bhante, saddo’’ti.
  Atha kho bhagavā etamatthaṃ viditvā tāyaṃ velāyaṃ imaṃ udānaṃ udānesi –
  ‘‘Tudanti vācāya janā asaññatā,
  Sarehi saṅgāmagataṃva kuñjaraṃ;
  Sutvāna vākyaṃ pharusaṃ udīritaṃ,
  Adhivāsaye bhikkhu aduṭṭhacitto’’ti. aṭṭhamaṃ;
漢巴經文比對
  「以箭矢」(Sarehi),這裡形成一個雙關語,「箭矢」(sara)也可以是「聲音」的意思,同前面的「聲音(話語)」(saddo)。
*