經號:   
   (中部109經 更新)
中部109經/滿月大經(天臂品[11])(莊春江譯)
  我聽到這樣
  有一次世尊住在舍衛城東園鹿母講堂。
  當時,在那十五布薩日的滿月夜晚,世尊被比丘僧團圍繞著,在屋外處坐。
  那時,某位比丘起座,整理衣服到一邊肩膀,向世尊合掌鞠躬後,對世尊這麼說:
  「大德!我想問世尊一點[問題],如果世尊允許為我的問題作解答的話。」
  「那樣的話,比丘!你坐在自己的座位,然後問你想問的問題。」
  那時,那位比丘回答世尊後,坐在自己的座位,然後對世尊這麼說:
  「大德!這些不是五取蘊嗎?即:色取蘊、受取蘊、想取蘊、行取蘊、識取蘊。」
  「比丘!這些是五取蘊,即:色取蘊、受取蘊、想取蘊、行取蘊、識取蘊。」
  「!大德!」那位比丘歡喜、隨喜世尊所說後,更進一步問世尊問題:
  「但,大德!這些五取蘊的根源是什麼呢?」
  「這些五取蘊,比丘!欲為其根源。」
  「大德!那執取就是這那些五取蘊呢?或者,除了五取蘊外有執取呢?」
  「比丘!那執取既非就是那些五取蘊,也非除了五取蘊外有執取,而是凡哪裡有欲貪者,那裡就有執取。」
  「大德!又,對五取蘊會有種種欲貪嗎?」
  「比丘!會有。」世尊說。
  「比丘!這裡,有一類人這麼想:『但願我在未來世有這樣的色!但願我在未來世有這樣的受!但願我在未來世有這樣的想!但願我在未來世有這樣的行!但願我在未來世有這樣的識!』這樣,比丘!對五取蘊能有種種欲貪。」
  「大德!什麼情形諸蘊有『諸蘊』之稱?」
  「比丘!凡任何色,不論過去、未來、現在,或內、或外,或粗、或細,或下劣、或勝妙,或遠、或近,這被稱為色蘊;凡任何受,不論過去、未來、現在,或內、或外,或粗、或細,或下劣、或勝妙,或遠、或近,這被稱為受蘊;凡任何想,不論過去、未來、現在,……(中略)或遠、或近,這被稱為想蘊;凡任何行,不論過去、未來、現在,或內、或外,或粗、或細,或下劣、或勝妙,或遠、或近,這被稱為行蘊;凡任何識,不論過去、未來、現在,或內、或外,或粗、或細,或下劣、或勝妙,或遠、或近,這被稱為識蘊。比丘!這個情形諸蘊有『諸蘊』之稱。」
  「大德!什麼因、什麼緣而有色蘊之說?什麼因、什麼緣而有受蘊之說?什麼因、什麼緣而有想蘊之說?什麼因、什麼緣而有行蘊之說?什麼因、什麼緣而有識蘊之說?」
  「比丘!四大為因、四大為緣而有色蘊之說;為因、觸為緣而有受蘊之說;觸為因、觸為緣而有想蘊之說;觸為因、觸為緣而有行蘊之說;名色為因、名色為緣而有識蘊之說。」
  「大德!怎樣是有身見呢?」
  「比丘!這裡,未受教導的一般人是不曾見過聖者的,不熟練聖者法的,未受聖者法訓練的;是不曾見過善人的,不熟練善人法的,未受善人法訓練的,認為色是我,或我擁有色,或色在我中,或我在色中;認為受是我,或我擁有受,或受在我中,或我在受中;認為想是我,或我擁有想,或想在我中,或我在想中;認為行是我,或我擁有行,或行在我中,或我在行中;認為識是我,或我擁有識,或識在我中,或我在識中。比丘!這樣是有身見。」
  「大德!怎樣是沒有身見呢?」
  「比丘!這裡,已受教導的聖弟子是見過聖者的,熟練聖者法的,善受聖者法訓練的;是見過善人的,熟練善人法的,善受善人法訓練的,不認為色是我,或我擁有色,或色在我中,或我在色中;不認為受是我,或我擁有受,或受在我中,或我在受中;不認為想是我,或我擁有想,或想在我中,或我在想中;不認為行是我,或我擁有行,或行在我中,或我在行中;不認為識是我,或我擁有識,或識在我中,或我在識中。比丘!這樣是沒有身見。」
  「大德!什麼是關於色的樂味過患出離?什麼是關於受的樂味、過患、出離?什麼是關於想的樂味、過患、出離?什麼是關於行的樂味、過患、出離?什麼是關於識的樂味、過患、出離?」
  「比丘!凡於色而生起樂與喜悅者,這是關於色的樂味。
  凡色是無常的、苦的、變易法者,這是關於色的過患。
  凡關於色之欲貪的調伏、欲貪的捨斷者,這是關於色的出離。
  凡緣於受……緣於想……緣於行……緣於識而生起樂與喜悅者,這是關於識的樂味。
  凡識是無常的、苦的、變易法者,這是關於識的過患。
  凡關於識之欲貪的調伏、欲貪的捨斷者,這是關於識的出離。」
  「大德!關於這有識之身與一切身外諸相,怎樣知、怎樣見而沒有我作我所作慢煩惱潛在趨勢?」
  「凡任何色,不論過去、未來、現在,或內、或外,或粗、或細,或下劣、或勝妙,或遠、或近,所有色以正確之慧這樣如實見:『這不是我的我不是這個這不是我的真我。』
  凡任何受,……凡任何想,……凡任何行,……凡任何識,不論過去、未來、現在,或內、或外,或粗、或細,或下劣、或勝妙,或遠、或近,所有識以正確之慧這樣如實見:『這不是我的,我不是這個,這不是我的真我。』
  比丘!當這麼知、這麼見時,關於這有識之身與一切身外諸相,沒有我作、我所作、慢煩惱潛在趨勢。」
  那時,某位比丘的心中生起了這樣的深思:
  「先生!像這樣,色是無我的;受是無我的;想是無我的;行是無我的;識是無我的,怎樣的我將被無我所作的業觸及呢?」
  那時,世尊以其心知那位比丘心中的深思後,召喚比丘們:
  「又,比丘們!這是可能的:這裡,某一類愚鈍男子,無智、進入了無明、被渴愛所支配的心,可能會認為他能勝過老師的教導:『先生!像這樣,色是無我的;受是無我的;想是無我的;行是無我的;識是無我的,怎樣的我將被無我所作的業觸及呢?』
  比丘們!你們在法上到處被我調伏,比丘們!你們怎麼想:色是常的,或是無常的呢?」
  「無常的,大德!」
  「而凡無常的,是苦的,或是樂的呢?」
  「苦的,大德!」
  「而凡無常的、苦的、變易法,適合這麼認為:『這是我的,我是這個,這是我的真我』嗎?」
  「不,大德!」
  「比丘們!你們怎麼想:……想……行……識是常的,或是無常的呢?」
  「無常的,大德!」
  「而凡無常的,是苦的,或是樂的呢?」
  「苦的,大德!」
  「而凡無常的、苦的、變易法,適合這麼認為:『這是我的,我是這個,這是我的真我』嗎?」
  「不,大德!」
  「比丘們!因此,在這裡,凡任何色,不論過去、未來、現在,或內、或外,或粗、或細,或下劣、或勝妙,或遠、或近,所有色應該以正確之慧這樣如實見:『這不是我的,我不是這個,這不是我的真我。』凡任何受,……凡任何想,……凡任何行,……凡任何識,不論過去、未來、現在,或內、或外,或粗、或細,或下劣、或勝妙,或遠、或近,所有識應該以正確之慧這樣如實見:『這不是我的,我不是這個,這不是我的真我。比丘們!當這麼看時,已受教導的聖弟子在色上,在受上厭,在想上厭,在行上厭,在識上厭;厭者離染,經由離貪而解脫,當解脫時,有『[這是]解脫』之智,他了知:『出生已盡梵行已完成應該作的已作不再有這樣[輪迴]的狀態了。』」
  這就是世尊所說,悅意的那些比丘歡喜世尊所說。
  而當這個解說被說時六十位比丘的心以不執取而從諸煩惱解脫。
  滿月大經第九終了。
MN.109/(9) Mahāpuṇṇamasuttaṃ
   85. Evaṃ me sutaṃ– ekaṃ samayaṃ bhagavā sāvatthiyaṃ viharati pubbārāme migāramātupāsāde. Tena kho pana samayena bhagavā tadahuposathe pannarase puṇṇāya puṇṇamāya rattiyā bhikkhusaṅghaparivuto abbhokāse nisinno hoti. Atha kho aññataro bhikkhu uṭṭhāyāsanā ekaṃsaṃ cīvaraṃ katvā yena bhagavā tenañjaliṃ paṇāmetvā bhagavantaṃ etadavoca–
   “Puccheyyāhaṃ, bhante, bhagavantaṃ kiñcideva desaṃ, sace me bhagavā okāsaṃ karoti pañhassa veyyākaraṇāyā”ti. “Tena hi tvaṃ, bhikkhu, sake āsane nisīditvā puccha yadākaṅkhasī”ti.
   86. Atha kho so bhikkhu sake āsane nisīditvā bhagavantaṃ etadavoca– “ime nu kho, bhante, pañcupādānakkhandhā, seyyathidaṃ rūpupādānakkhandho, vedanupādānakkhandho, saññupādānakkhandho, saṅkhārupādānakkhandho, viññāṇupādānakkhandho”ti? “Ime kho, bhikkhu, pañcupādānakkhandhā, seyyathidaṃ– rūpupādānakkhandho, vedanupādānakkhandho, saññupādānakkhandho, saṅkhārupādānakkhandho, viññāṇupādānakkhandho”ti.
   “Sādhu, bhante”ti kho so bhikkhu bhagavato bhāsitaṃ abhinanditvā anumoditvā bhagavantaṃ uttariṃ pañhaṃ pucchi– “ime pana, bhante, pañcupādānakkhandhā kiṃmūlakā”ti? “Ime kho, bhikkhu, pañcupādānakkhandhā chandamūlakā”ti. “Taṃyeva nu kho, bhante, upādānaṃ te pañcupādānakkhandhā, udāhu aññatra pañcahupādānakkhandhehi upādānan”ti? “Na kho, bhikkhu, taṃyeva upādānaṃ te pañcupādānakkhandhā, nāpi aññatra pañcahupādānakkhandhehi upādānaṃ. Yo kho, bhikkhu, pañcasu upādānakkhandhesu chandarāgo taṃ tattha upādānan”ti.
   “Siyā pana, bhante, pañcasu upādānakkhandhesu chandarāgavemattatā”ti? “Siyā bhikkhū”ti bhagavā avoca “idha, bhikkhu, ekaccassa evaṃ hoti– ‘evaṃrūpo siyaṃ anāgatamaddhānaṃ evaṃvedano siyaṃ anāgatamaddhānaṃ, evaṃsañño siyaṃ anāgatamaddhānaṃ, evaṃsaṅkhāro siyaṃ anāgatamaddhānaṃ, evaṃviññāṇo siyaṃ anāgatamaddhānan’ti. Evaṃ kho, bhikkhu, siyā pañcasu upādānakkhandhesu chandarāgavemattatā”ti.
   “Kittāvatā pana, bhante, khandhānaṃ khandhādhivacanaṃ hotī”ti? “Yaṃ kiñci, bhikkhu, rūpaṃ– atītānāgatapaccuppannaṃ ajjhattaṃ vā bahiddhā vā, oḷārikaṃ vā sukhumaṃ vā, hīnaṃ vā paṇītaṃ vā, yaṃ dūre santike vā– ayaṃ rūpakkhandho. Yā kāci vedanā– atītānāgatapaccuppannā ajjhattaṃ vā bahiddhā vā, oḷārikā vā sukhumā vā, hīnā vā paṇītā vā, yā dūre santike vā– ayaṃ vedanākkhandho. Yā kāci saññā– atītānāgatapaccuppannā …pe… yā dūre santike vā– ayaṃ saññākkhandho. Ye keci saṅkhārā– atītānāgatapaccuppannā ajjhattaṃ vā bahiddhā vā, oḷārikā vā sukhumā vā, hīnā vā paṇītā vā, ye dūre santike vā– ayaṃ saṅkhārakkhandho. Yaṃ kiñci viññāṇaṃ– atītānāgatapaccuppannaṃ ajjhattaṃ vā bahiddhā vā, oḷārikaṃ vā sukhumaṃ vā, hīnaṃ vā paṇītaṃ vā, yaṃ dūre santike vā– ayaṃ viññāṇakkhandho. Ettāvatā kho, bhikkhu, khandhānaṃ khandhādhivacanaṃ hotī”ti.
   “Ko nu kho, bhante, hetu ko paccayo rūpakkhandhassa paññāpanāya? Ko hetu ko paccayo vedanākkhandhassa paññāpanāya? Ko hetu ko paccayo saññākkhandhassa paññāpanāya? Ko hetu ko paccayo saṅkhārakkhandhassa paññāpanāya? Ko hetu ko paccayo viññāṇakkhandhassa paññāpanāyā”ti?
   “Cattāro kho, bhikkhu, mahābhūtā hetu, cattāro mahābhūtā paccayo rūpakkhandhassa paññāpanāya. Phasso hetu, phasso paccayo vedanākkhandhassa paññāpanāya. Phasso hetu, phasso paccayo saññākkhandhassa paññāpanāya. Phasso hetu, phasso paccayo saṅkhārakkhandhassa paññāpanāya. Nāmarūpaṃ kho, bhikkhu, hetu, nāmarūpaṃ paccayo viññāṇakkhandhassa paññāpanāyā”ti.
   87. “Kathaṃ pana, bhante, sakkāyadiṭṭhi hotī”ti? “Idha, bhikkhu, assutavā puthujjano ariyānaṃ adassāvī ariyadhammassa akovido ariyadhamme avinīto sappurisānaṃ adassāvī sappurisadhammassa akovido sappurisadhamme avinīto rūpaṃ attato samanupassati rūpavantaṃ vā attānaṃ attani vā rūpaṃ rūpasmiṃ vā attānaṃ; vedanaṃ attato samanupassati vedanāvantaṃ vā attānaṃ attani vā vedanaṃ vedanāya vā attānaṃ; saññaṃ attato samanupassati saññāvantaṃ vā attānaṃ attani vā saññaṃ saññāya vā attānaṃ; saṅkhāre attato samanupassati saṅkhāravantaṃ vā attānaṃ attani vā saṅkhāre saṅkhāresu vā attānaṃ; viññāṇaṃ attato samanupassati viññāṇavantaṃ vā attānaṃ attani vā viññāṇaṃ viññāṇasmiṃ vā attānaṃ. Evaṃ kho bhikkhu, sakkāyadiṭṭhi hotī”ti.
   “Kathaṃ pana, bhante, sakkāyadiṭṭhi na hotī”ti? “Idha, bhikkhu, sutavā ariyasāvako ariyānaṃ dassāvī ariyadhammassa kovido ariyadhamme suvinīto sappurisānaṃ dassāvī sappurisadhammassa kovido sappurisadhamme suvinīto na rūpaṃ attato samanupassati na rūpavantaṃ vā attānaṃ na attani vā rūpaṃ na rūpasmiṃ vā attānaṃ; na vedanaṃ attato samanupassati na vedanāvantaṃ vā attānaṃ na attani vā vedanaṃ na vedanāya vā attānaṃ; na saññaṃ attato samanupassati na saññāvantaṃ vā attānaṃ na attani vā saññaṃ na saññāya vā attānaṃ; na saṅkhāre attato samanupassati na saṅkhāravantaṃ vā attānaṃ na attani vā saṅkhāre na saṅkhāresu vā attānaṃ; na viññāṇaṃ attato samanupassati na viññāṇavantaṃ vā attānaṃ na attani vā viññāṇaṃ na viññāṇasmiṃ vā attānaṃ. Evaṃ kho, bhikkhu, sakkāyadiṭṭhi na hotī”ti.
   88. “Ko nu kho, bhante, rūpe assādo, ko ādīnavo, kiṃ nissaraṇaṃ? Ko vedanāya assādo, ko ādīnavo, kiṃ nissaraṇaṃ? Ko saññāya assādo, ko ādīnavo, kiṃ nissaraṇaṃ? Ko saṅkhāresu assādo, ko ādīnavo, kiṃ nissaraṇaṃ? Ko viññāṇe assādo, ko ādīnavo, kiṃ nissaraṇan”ti? “Yaṃ kho, bhikkhu, rūpaṃ paṭicca uppajjati sukhaṃ somanassaṃ, ayaṃ rūpe assādo. Yaṃ rūpaṃ aniccaṃ dukkhaṃ vipariṇāmadhammaṃ, ayaṃ rūpe ādīnavo. Yo rūpe chandarāgavinayo chandarāgappahānaṃ, idaṃ rūpe nissaraṇaṃ. Yaṃ kho, bhikkhu, vedanaṃ paṭicca… saññaṃ paṭicca… saṅkhāre paṭicca… viññāṇaṃ paṭicca uppajjati sukhaṃ somanassaṃ, ayaṃ viññāṇe assādo. Yaṃ viññāṇaṃ aniccaṃ dukkhaṃ vipariṇāmadhammaṃ, ayaṃ viññāṇe ādīnavo. Yo viññāṇe chandarāgavinayo chandarāgappahānaṃ, idaṃ viññāṇe nissaraṇan”ti.
   89. “Kathaṃ pana, bhante, jānato kathaṃ passato imasmiñca saviññāṇake kāye bahiddhā ca sabbanimittesu ahaṃkāramamaṃkāramānānusayā na hontī”ti? “Yaṃ kiñci, bhikkhu, rūpaṃ– atītānāgatapaccuppannaṃ ajjhattaṃ vā bahiddhā vā oḷārikaṃ vā sukhumaṃ vā hīnaṃ vā paṇītaṃ vā yaṃ dūre santike vā – sabbaṃ rūpaṃ ‘netaṃ mama, nesohamasmi, na meso attā’ti– evametaṃ yathābhūtaṃ sammappaññāya passati. Yā kāci vedanā… yā kāci saññā… ye keci saṅkhārā… yaṃ kiñci viññāṇaṃ– atītānāgatapaccuppannaṃ ajjhattaṃ vā bahiddhā vā oḷārikaṃ vā sukhumaṃ vā hīnaṃ vā paṇītaṃ vā yaṃ dūre santike vā– sabbaṃ viññāṇaṃ ‘netaṃ mama, nesohamasmi, na meso attā’ti– evametaṃ yathābhūtaṃ sammappaññāya passati. Evaṃ kho, bhikkhu, jānato evaṃ passato imasmiñca saviññāṇake kāye bahiddhā ca sabbanimittesu ahaṃkāramamaṃkāramānānusayā na hontī”ti.
   90. Atha kho aññatarassa bhikkhuno evaṃ cetaso parivitakko udapādi– “iti kira, bho, rūpaṃ anattā, vedanā anattā, saññā anattā, saṅkhārā anattā, viññāṇaṃ anattā; anattakatāni kammāni kamattānaṃ phusissantī”ti? Atha kho bhagavā tassa bhikkhuno cetasā cetoparivitakkamaññāya bhikkhū āmantesi– “ṭhānaṃ kho panetaṃ, bhikkhave, vijjati yaṃ idhekacco moghapuriso avidvā avijjāgato taṇhādhipateyyena cetasā satthu sāsanaṃ atidhāvitabbaṃ maññeyya– ‘iti kira, bho, rūpaṃ anattā, vedanā anattā, saññā anattā, saṅkhārā anattā, viññāṇaṃ anattā; anattakatāni kammāni kamattānaṃ phusissantī’ti. Paṭivinītā kho me tumhe, bhikkhave tatra tatra dhammesu”.
   “Taṃ kiṃ maññatha, bhikkhave, rūpaṃ niccaṃ vā aniccaṃ vā”ti? “Aniccaṃ, bhante”. “Yaṃ panāniccaṃ dukkhaṃ vā taṃ sukhaṃ vā”ti? “Dukkhaṃ, bhante”. “Yaṃ panāniccaṃ dukkhaṃ vipariṇāmadhammaṃ, kallaṃ nu taṃ samanupassituṃ– ‘etaṃ mama, esohamasmi, eso me attā’”ti? “No hetaṃ bhante”. “Taṃ kiṃ maññatha, bhikkhave, vedanā… saññā… saṅkhārā… viññāṇaṃ niccaṃ vā aniccaṃ vā”ti? “Aniccaṃ, bhante”. “Yaṃ panāniccaṃ dukkhaṃ vā taṃ sukhaṃ vā”ti? “Dukkhaṃ, bhante”. “Yaṃ panāniccaṃ dukkhaṃ vipariṇāmadhammaṃ, kallaṃ nu taṃ samanupassituṃ– ‘etaṃ mama, esohamasmi, eso me attā’”ti? “No hetaṃ, bhante”. “Tasmātiha, bhikkhave, yaṃ kiñci rūpaṃ atītānāgatapaccuppannaṃ ajjhattaṃ vā bahiddhā vā oḷārikaṃ vā sukhumaṃ vā hīnaṃ vā paṇītaṃ vā yaṃ dūre santike vā sabbaṃ rūpaṃ– ‘netaṃ mama, nesohamasmi, na meso attā’ti evametaṃ yathābhūtaṃ sammappaññāya daṭṭhabbaṃ. Yā kāci vedanā… yā kāci saññā… ye keci saṅkhārā… yaṃ kiñci viññāṇaṃ atītānāgatapaccuppannaṃ ajjhattaṃ vā bahiddhā vā oḷārikaṃ vā sukhumaṃ vā hīnaṃ vā paṇītaṃ vā yaṃ dūre santike vā sabbaṃ viññāṇaṃ – ‘netaṃ mama, nesohamasmi, na meso attā’ti evametaṃ yathābhūtaṃ sammappaññāya daṭṭhabbaṃ. Evaṃ passaṃ, bhikkhave, sutavā ariyasāvako rūpasmimpi nibbindati, vedanāyapi nibbindati, saññāyapi nibbindati, saṅkhāresupi nibbindati, viññāṇasmimpi nibbindati; nibbindaṃ virajjati virāgā vimuccati. Vimuttasmiṃ vimuttamiti ñāṇaṃ hoti. ‘Khīṇā jāti, vusitaṃ brahmacariyaṃ, kataṃ karaṇīyaṃ, nāparaṃ itthattāyā’ti pajānātī”ti.
   Idamavoca bhagavā. Attamanā te bhikkhū bhagavato bhāsitaṃ abhinandunti. Imasmiñca pana veyyākaraṇasmiṃ bhaññamāne saṭṭhimattānaṃ bhikkhūnaṃ anupādāya āsavehi cittāni vimucciṃsūti.
   Mahāpuṇṇamasuttaṃ niṭṭhitaṃ navamaṃ.
漢巴經文比對(莊春江作):
  「先以解釋(SA.58)」,南傳作「(被)反問引導(Paṭipucchāvinītā, SN.22.82);(被)調伏(Paṭivinītā, MN.109)」,普提比丘長老英譯為「已被訓練」(have been trained, SN/MN)。按:Paṭivinītā一般解讀為「被除去,被驅逐;被征服」,這樣前後文難連貫,《破斥猶豫》未見解說,今解讀為「對-被調伏」(Paṭi-vinītā)。其它版作「緣於被調伏」(Paṭicca vinītā, sī. pī.);「被我反問引導」(paṭipucchāmi vinītā, syā. kaṃ.)。
  「六十位比丘」(saṭṭhimattānaṃ bhikkhūnaṃ),《破斥猶豫》說,這位[發問]的比丘是六十位勤奮比丘的僧團上座,他帶領六十位比丘住林野,他們在他面前領了業處後精進,他們遍取四大、緣名色相為所緣的毘婆舍那(nāmarūpapaccayalakkhaṇārammaṇikavipassanaṃ),但他們[一直]不能講述(回答)上座所問道果(maggaphalapañhaṃ)的詢問(即未能證果),上座想,……我不知道這些人的意向(imesaṃ ajjhāsayaṃ),這些人將成為被佛陀改變者(buddhaveneyyā),所以就帶那些比丘他們到大師面前。菩提比丘長老說,該老師(上座;某位比丘)所問的問題,不是因為他懷疑,而是為這除去他的學生的懷疑。